avaitgalį dar kartą perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus, ilgesniuosius, iškastus 1991-ais. Kvaila mintis buvo šmėkštelėjusi galvoj: o gal rasiu kokią užuominą apie aklą žydę iš Marijampolės, vardu Ema. Ne, neradau, už kitko užkliuvau – Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ (bus įrašas) ir už vieno tokio epizodo.
1943-ių poliarinės dienos pradžia, Dalia Grinkevičiūtė su kompanija plukdomi Lena iš Trofimovskoį Bobrovską. Baržą tempęs kateris „Komsomolec“ sugenda. „Žvejai lietuviai atsikabina nuo mūsų ir rizikuodami paklysti savom jėgom [valtimi] iriasi į Bobrovską, vedami vieno jakuto, kuris uostydamas orą orientuojasi, kur jūra šioj beribėj“, pranešti apie tai, kas atsitiko, kad atplauktų kitas kateris.
Štormas, šalta, baigės duona.
[Dabar tas epizodas, kurio visą savaitę negalėjau iškrapštyt iš galvos:]
Neiškentęs šiandien ėmiau ir sutrukdžiau rankraščius skaitantį istoriką Eligijų Railą (rašo monografiją apie dr. Basanavičių). Gal jis ką apie tokį žmogų girdėjęs? – „Gal čia koks baronas de Tolis?“ – mestelėjo ir iškeliavo.
Įžvalga, verta liaupsių!
Ar tik ne be žinios 1902-ais dingusio barono Eduardo von Tollio kapą Grinkevičiūtė matė???
Daug klaustukų, bet tikimybė labai didelė.
Tuolab kad ne tik asmenvardis sutampa. „Известно, что группа Толля, не дождавшись «Зари», приняла решение самостоятельно двигаться на юг в сторону континента, однако дальнейшие следы этих четырёх человек поныне не обнаружены“ – saloj rado paminklą ir du kryžius.
--------------------------------------------------
Ir buvo užėjęs toooks noras bent akį užmest į atsiminimų rankraštį, saugomą Vytauto Didžiojo karo muziejuj Kaune! – Nieko, baigia praeit.
![]() |
atsiminimų rinktinės Amžino įšalo žemėje (1989) priešlapis |
Štormas, šalta, baigės duona.
[Dabar tas epizodas, kurio visą savaitę negalėjau iškrapštyt iš galvos:]
Gračiovas išsiyrė ieškoti žemės [konkrečiai – malkų]. Išplaukiau ir aš su juo. Už trijų ar penkių kilometrų išlipom saloje. Netoliese nuo kranto pamatėm medinį paminklą, du kryžius. Galima perskaityti: 1905 ar 1895 m., Barantolis. Tai čia, pasirodo, rado kapą švedų keliautojas, Šiaurės tyrinėtojas Barantolis. Vienas karstas buvo sukapotas – matyt, kokio likimo čia atidanginto žmogaus. Matėsi laužo liekanos. Griaučiai voliojosi kiek atokiau. (Metai, 1997, nr. 1, p. 124).Kas per švedas Barantolis???? Ir visagalis Google nieko nepadėjo, nors raides ir mėginau kaitaliot.
Neiškentęs šiandien ėmiau ir sutrukdžiau rankraščius skaitantį istoriką Eligijų Railą (rašo monografiją apie dr. Basanavičių). Gal jis ką apie tokį žmogų girdėjęs? – „Gal čia koks baronas de Tolis?“ – mestelėjo ir iškeliavo.
Įžvalga, verta liaupsių!
Ar tik ne be žinios 1902-ais dingusio barono Eduardo von Tollio kapą Grinkevičiūtė matė???
Daug klaustukų, bet tikimybė labai didelė.
Tuolab kad ne tik asmenvardis sutampa. „Известно, что группа Толля, не дождавшись «Зари», приняла решение самостоятельно двигаться на юг в сторону континента, однако дальнейшие следы этих четырёх человек поныне не обнаружены“ – saloj rado paminklą ir du kryžius.
--------------------------------------------------
Ir buvo užėjęs toooks noras bent akį užmest į atsiminimų rankraštį, saugomą Vytauto Didžiojo karo muziejuj Kaune! – Nieko, baigia praeit.