(812) Užparaštė, cxvii: apie tai, kas įdomiausia

Kartais taip būna: užtinki kokį tekstą, ir užkimbi, ir noris sužinoti ką nors daugiau, bet – nieko.
Ir lieki su neatsakytu ar išvis neatsakomu klausimu „O kas toliau?“
Tai ir yra įdomiausia. Nežinomi žmonių likimai.

LLTI bibliotekos smulkiųjų spaudinių fondas, 2198 Ssp. 792

Altas Eleonora Gališauskaitė
1906-ų lapkričio pradžioj įvyko pirmosios lietuviškos operos, tuolaik vadintos melodrama, – Miko Petrausko Birutės premjera.
Tų metų pačioj pabaigoj ir kitų pradžioj Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir Šaltinyje buvo paskelbtas trijų būsimų Vasario 16-osios akto signatarų – Donato Malinausko, Ričardo Mirono ir Antano Smetonos kreipimasis „Šelpkime talentus!“ (cituosiu iš Šaltinio, 1907-01-09, nr. 2, p. 26).
Įžangoj pagailestavę, kad daug jaunuolių taip ir neatskleidė savo talento ir „paliko be naudos mųsų tautai“, nes neturėjo galimybių mokytis, priminę, kad „užvis sunkiausia yra tiems jaunikaičiams, kurie norėtų dailės mokyties: dailės mokslas paprastai esti brangiai apmokamas, mokyties gi ir drauge uždarbiauti mokslo metu sau skatikas, reikalingas pragyventi, dailės mokiniams yra kur-kas vargiau, negu kitų mokslų mokiniams“, kreipimosi autoriai ima dėstyti:

„Birutėje“ išgirdome tris gerus balsus solo: aukštą malonų tenorių Miko Petrauskio brolį Kiprą, stiprų baritoną Audėją, stiprų altą panelę Eleonorą Gališauskaičią. Visiems trims verta būtų mokyties dainuoti, ir jie norėtų mokyties, bet neturi kuo. Vienintelė viltis lietuvių visuomenėje: ji turėtų sušelpti, jei ne visus tris, tai bent du ar vieną, kuriuo ypač veikiai reiktų pasirūpinti. Kiprui Petrauskiui, Miko broliui, kitą rudenį reiks stoti kareivijon. Jei po Naujųjų Metų neįstos konservatorijon, tad gali patekti kareivijon: tuomet visiškai turėtų atsisakyti nuo konservatorijos mokslo. [...] Gerai būtų tuojau padėti ir panelei Gališauskaičiai, jei tik mųsų visuomenė išsigalėtų jai konservatoriją apmokėti; ir jos gailu taip paleisti, nes ir ji, išėjus konservatorijos mokslą, galėtų tarnauti mųsų dailei. Audėju galima būtų pasirūpinti vėliau; jis dar visiškai jaunas vaikinas, vos kelioliką metų sukakęs. Ar šiaip ar taip jų visų trijų ateitis priderės nuo mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo.

Kipras Petrauskas išvengė kareivijos, 1907-ais pradėjo studijuoti, Stasys Audėjus Petrapilio konservatorijon įstojo 1909-ais; abu mokėsi Stanislavo Gabelio klasėj. O Eleonorai Gališauskaitei, Birutėj dainavusiai Pirmosios vaidilutės partiją, regis, pristigo „mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo“. Bent jau mergautine pavarde ji neminima Muzikos ir kt. enciklopedijose.

Akla filosofė Ema Želudokaitė
Šaltinis, iš kurio iškapsčiau žinių apie šitą žmogų, nelabai patikimas – 5000 egz. tiražu 1928–1940-ais ėjęs savaitraštis Sekmadienis, pasak Lietuvių enciklopedijos, „skirtas miesčioniškam skoniui“. Kita vertus, tokio pobūdžio leidinių korespondentai atkreipdavo dėmesį į tai, kas atrodė nesvarbu „rimtųjų“ bendradarbiams.
1932-05-01 Sekmadienio p. 3 yra Zoro slapyvardžiu pasirašyta publikacija „Akla filosofė, filosofijos ir filologijos daktarė“. Didžiausia bėda, kad pavardė dukart užrašyta Želadokaitė, o trečiąkart – Želudokaitė.
Žurnalistas pradžioj sakosi daug kartų girdėjęs kalbant apie p-lę Emą Želadokaitę, studijuojančią Marburglano universitete (vėliau užsimenama, kad universitetas įsteigtas prieš 400 metų, vadinas, turimas galvoje Philipps-Universität Marburg), bet kai sužinojęs, kad, būdama akla, baigusi garsų universitetą ir gavusi anglų germanų filologijos ir filosofijos daktaro laipsnį, nusprendęs ją, gyvenančią pas seserį Marijampolėj, aplankyti.

Gražus salionas, į kurį mane įvedė, kad susitikčiau su vienintele tokia moterimi pasaulyje. Už poros minučių įėjo be pašalinės pagalbos pati daktarė. Brunetė, kokių 27–29 m. moteris su šypsena maloniai, bet labai silpnai lietuviškai, atsakinėj[a] klausiamai, ką ne ką papasakoja iš prabėgusio gyvenimo.
– Man dovanosit, kad aš taip blogai lietuviškai kalbu. Matot, išgyvenus užsieny apie 10 metų į Lietuvą atvažiavau tik prieš dvi dienas.
Kur aš baigiau vidurinį ir aukštesnįjį mokslą?
Frankfurte prie Maino baigiau licėjų ir Marburglane 2,5 met. lankiau aklųjų institutą. Ten priruošia studijoms, išduoda atestatus. Marburglano universitete išbuvau 7 met. – 9 semestrus. Egzaminus (Regurozum [= Rigorosum]) išlaikiau 15 kovo š.m. ir dizertaciją apgyniau [prieš] keletą dienų. Šią vasarą ji bus atspausdinta. Universitetas ją priėmė. [...] Mano egzaminų pažymiai buvo geriausi  ir neregė aš buvau tik viena filosofijos fakultete, ir iš viso pasaulyje aš nežinau aklos filosofijos daktarės. [...]
Jūs stebitės, kaip aš galėjau to viso pasiekti?
Juk aš daugiau nieko neveikiau, o vien tik mokiaus.
Paskaitas aš užrašydavau speciale mašinėle stenografijos metodu, o vėliau perspausdindavau ant paprastos biuro mašinėlės.

Paklausta, ar nemananti pasilikti Lietuvoje, atsako:

Taip, aš norėčiau, jei atsiras darbo. Čia, Lietuvoj, sesutė ir šiaip gimtinis kraštas. Mane kviečia į Angliją ir į Vokietiją, bet aš mieliau likčiau Lietuvoj.

Baigdamas žurnalistas priduria, kad daktarė gerai kalbanti prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, hebrajiškai, laisvai skaitanti graikų ir lotynų kalbomis, taip pat skambinanti pianinu, mandolina ir kitais instrumentais.
Taip, taip, ir man, kaip ir jums, visokių papildomų klausimų kyla. O kaip galėjo būt užrašoma jos pavardė vokiškai? Etc.