— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, 21988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.