 |
| praeitą vasarą keliaujam tyrinėt natūros |
(a) Vakar pas draugę buvo blynų balius, Užgavėnės. Prieš susirenkant viešnioms ir svečiams, išdėliojau ant stalo lėkštes ir įrankius. Draugė (metusi žvilgsnį į stalą): „Apkeisk peilius su šakutėm vietom, sau gali pasilikt; kur tu sėdėsi?“Po galais, esu jau senas diedas, o vis tiek dar „jautrus“; „neatleidau“ tikėjusiems, kad teisinga ranka yra dešinė ranka, – tebesijaučiu esąs išprievartautas [NB: ši frazė gali būti suvokiama įvairiai; kam prievarta asocijuojasi tik su fiziniu veiksmu, tas tik šyptelės].
(b) Vakar marti atsiuntė mobiliuoju nufilmuotą gabaliuką, kaip anūkė mėgsta grikių košę. Tų kruopų likę visai lėkštės pakraščiuos, o jinai [jau ≈ metai ir trys mėnesiai], puikiai kaire ranka valdydama šaukštą, tuos likučius iškabina ir – burnon; aišku, dešinę pagalbon pasitekdama (pagalbos visada reikia; mes, kairiarankiai, pagalbos reikšmės jokiu būdu neneigiame).
Ne, nemanau, kad kas nors dabar dar imtų ir pultų aiškint, esą laikyt šaukštą ar rašiklį kairėj rankoj – iškrypimas, nemanau.
Bet švelnioji prievarta, jaučiu, vis dar gaji, „korektiškai“ formuluojami „siūlymai“:
– O gal vertėtų perimt šaukštą/rašiklį į dešinę? Na ir kodėl nepabandžius?Manau, ir tos „švelniosios“ reiktų vengti. (Džiaugiuos, kad anūkė jos nepatiria.)
– Na, yra taisyklės, kurioj rankoj laikomas peilis, o kurioj šakutė; gal vertėtų etiketo paisyt?
– Ir pan.