 |
| 50 Lt vertės jubiliejinės monetos reversas (dail. Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis) |
Ir žybtelėjo galvoj „Gromata Szymkiewiczios pry Dyoniza Poszkiewiczios“, rašyta sėdint „ant Dani[j]os karalisties kraszta“. Tupėjo ana ten dešimtmetį, nuo to laiko, kai redagavau Vinco Maciūno Rinktinius raštus (2003), kuriuose yra ir 1948-ais rašytas straipsnis „Pirmasis emigrantas mūsų poezijoje“ – apie Šimkevičių (XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj spėjama, kad – Jokūbą, mediką ir švietėją, masonų ir nenaudėlių draugijų narį), tą eiliuotą laišką Poškai parašiusį. O tame laiške, be nusiskundimų savąja emigranto buitim, yra ir toks gabaliukas (cituoju iš Auszros, kurioj šitas laiškas pirmąkart paskelbtas, 1886, nr. 2, p. 50; skaityt sunkiau, bet – žemaitiškiau, tikriau skamba):
Szaukiu po szymta kartu: Poszkus ir łajmingas –Na ir kodėl tokio vaizdo nepavadinus XIX amžiaus žemaičio sibarito, na, bent jau turinčiojo tam potraukį, paveikslu? Mums vis mėginama įpiršt, kad jei jau žmogus kokion istorijos knygon papuola, tai būtinių būtiniausiai turėjęs būt vargo pelė, o jei ką ir turėjęs, tai vis tiek plušėdamas didžiai kentėjęs (patirštinau spalvas, bet ne per labiausiai). Ogi visai nebūtinai! – ir gyvenimu, ir kūryba pasimėgaudavo, taip sakant.
Kawos atsigieres yr deszru pasijedes,
Kiepure pasikriejpes, dware atsisiedes –
Užsidegies pipkie,
Atsisegies lipkie [= liemenę],
Susikiejtes kojes,
Rasza nedumojes,
Gražes pasakieles,
Dajnes ir giesmeles,
Gałwos nekasidams,
Płunksnos nekramtidams.