 |
| Roma, piazza Benedetto Cairoli, 2014-03-21 |
– Be abejonės, Antano Kniūkštos „Sakalas“. (Dar labai vertas dėmesio Antano Vaičiulaičio tekstas „Lietuvos knygų sakalas Antanas Kniūkšta“, žr. DrgK, 1983-09-17.)
– Ar galėjo toks žmogus likt nepaskelbtas „tarybinės liaudies“ priešu?
– Vargu. Nepadėjo ir tai, kad Petras Cvirka tik „Sakalą“ pripažino. Kad pirmąją Juozo Baltušio knygą buvo išleidęs.
1944-ais išdangintas keturiolikai metų į Vorkutos lagerius. Kaunan grįžęs, sunkiai vertės, gyveno skurdžiai; juo, vienišu, rūpinos, kiek pajėgė, ir čia esantys (Dominykas Urbas, Vytautas Sirijos Gira ir kt.; Antanas Venclova mėgino išrūpint didesnę pensiją, deja, nesėkmingai), ir ten atsidūrę – siuntinius siųsdami (pvz., Jonas Aistis).
Sirijos Gira 1970-07-13 laiške Aisčiui:
Taurus tai žmogus, tas Kniūkšta, bet jau senas [tuoj 78-eri], ir sveikata – kaip seno žmogaus. Nors duok Dieve mums sulaukti jo amželio... [Sirijos Gira 85-erius perkopė, o Aistis mirė nesulaukęs 70-ies] Manau, po šimto metų susilauks savo paminklo kokiam skvere, nors jam ir bus vis tiek.Ir visai nenorom prisiminiau vieną Romos skverą, kur nuo 1906-ų stovi Eugenio Maccagnanio sukurtas paminklas Kroatijoj gimusiam, Romoj mirusiam patriota e politico italiano Federicui Seismit-Dodai (1825–1893) su knyga rankoj. – Sėdėjau ant suolo tam skvere ir svarsčiau: tikriausiai labai italų pagarbos vertas asmuo buvo, bet – balandžiai negerbia italų nuomonės, kaip ir kitų humanoidų nuomonės negerbia; teisingai juos Gavelis iškeikė.
— Ir pamaniau: nereikia Antanui Kniūkštai paminklo kokiam skvere, nereikia, kad balandžiai ant galvos šiktų, bet va gatvė Kaune jo vardu tikrai pavadintina. Nėr tokios. (Net nustebau, kad nėr.)