(653) Pakeliui namo, iii: prisiminiau Artūrą Valionį

T-19 skaitydamas Metus, 2011-ų balandžio numerį:

pakeliui į darbą, ii (požeminė perėja per Konstitucijos pr. ties vad. Moksleivių rūmais)

Mano tėvas ir mano motina
                     turi Artūrą.
        Artūras rašo negražią
               grožinę literatūrą

ar negraži vis dar grožinė,
ar grožinė gali būt negraži?

diewa ži*
________
* bet kaži

(a) Taip, ketinau, net buvau susitaręs, kad įrašysiu, kaip A.V. repuoja Donelaitį, Baranauską ir Maironį. Buvau. Neįrašiau; ir nebeįrašysiu, neprisiruošiu. – Bet yra įv. „projektų“. Jie galėtų įrašyt. Ir net sumokėt A.V. už parepavimą. – Juk, kai pagalvoji, ar Gytis Norvilas būtų ėmęs verst Donelaitį, jei ne projekto paskata? (Žr. pvz.)
(b) Homo ludens. Mažai lietuvių poetų, kurie gražiai ir prasmingai žaidžia. Be A.V., dar Arūnas Spraunius, bet Valionio žaidimai man, t.y. bent man, įdomesni:

schizma
kai  d i e w a s
žvelg
weidrodin

reg

     s a v   v e i d

(Digresija: griaudžiai juokingas tas tebevykstantis mūšis dėl abėcėlės skaistybės. – Maniau/tebemanau. –
Dar prisiminiau (gal pavasarį tai buvo?): iš ryto leidžiantis liftu pirman aukštan, penktam prisijungia kaimynas, parijotas-aktyvistas:
– Vakar buvau mitinge prie Seimo prieš dabil’ vė. Tie lenkai [etc.].
Juokinga turėtų būt; deja, nejuokinga.)