Prie „Pasidaryk pats“ autobusan įlipo močiutė su dviem anūkais.
Pati atsistojo šalia lango, įsitvėrė į horizontalų vamzdį. Anūkai (jai – kokie šešeri ar septyneri, jam – ketveri, o gal penkeri), vos įlipę įsikibo į vertikalų vamzdį prie autobuso durų.
– Pereikit čia ir įsikibkit čia [į kitą vertikalų vamzdį, toliau nuo durų], jūs trukdysit žmonėms išlipt.
Anūkai nejuda iš vietos, laikos to vamzdžio, į kurį įsikibo vos įlipę, – ir dar: „smerkiamai“ žvelgia Močiutės pusėn. – [„Gana mums nurodinėt; mokai ir mokai, nusibodai.“]
O juk galėjo sakyt:
– Jei pajausit, kad trukdot išlipantiems, pereikit arčiau manęs ir įsikibkit į šitą vamzdį.
Ir tai – garantuoju! – būtų suveikę. Be to, kol niekam netrukdai, juk gali stovėt kur pats nori, o ne kur Močiutė nori.
Nereikia, negalima, nevalia ir vaikams nurodinėt (t.y. primest savo požiūrį), valia tik patarti. – Esu įsitikinęs: pavyzdys ir patarimas, tokie iš principo neliepiamieji dalykai, anksčiau ar vėliau suveikia. – Taip [be prievartos] perduodama socialinė patirtis iš kartos į kartą.
----------------------------------------------------------------------------------------
Dar tik liepos pirma pusė, o šermukšnio uogos jau raudonos, tokios, kokios, kiek atsimenu, būdavo tik rugpjūčio antroj pusėj. –
Užfiksuoju, kad galėčiau palygint kitąmet.
Šiaip, iš smalsumo.