Sakoma, kad rašytojai, ypač prozininkai, stebi / turi stebėt žmones, jei nori sukurt įtikimus personažus; ir psichologų tarsi besąlyginis instinktas turėtų būt: stebėk žmones. Nesu nei vienas, nei kitas, bet vis tiek stebiu. Turėdamas labai konkretų (ir kvailą) tikslą.Visi mes užeinam šio to nusipirkt į vad. prekybos centrus. Prisirenkam į krepšį norimų nusipirkt daiktų, tada stojam eilėn prie kurios nors kasos. Ir ateina laikas, kai išimam iš krepšio daiktus ir sudedam juos ant to [kaip jis vadinas? kaip jį vadint?] juodo slenkančio konvejerio, nešančio pirkinius kasininkės link. – Va čia ir prasideda įdomumai.
Praktiškai visi norim nusipirk [ir] to, kas ridinėjas; ir kaip mes tuos daiktus (pvz., butelius) padedam ant takelio?
- Vieni guldo išilgai (norit ritinėtis? ridinėkinės nuo krašto ligi krašto, bet keliausit į priekį be pagalbos).
- Kiti guldo skersai (kad nesiridinėtų, iš priekio, tarkim, duona, o jei panorėsit ristis atgal, jums kelią užstos, pvz., sūris).
Atsakymo [kol kas?] neradau. Neįžvelgiu, kuo išilginiai žmonės nuo skersinių skirias. Ar čia gali būt panaši priežastis, kuo kairiarankiai nuo dešiniarankių skirias?
P.S. Gal ir nereikėjo tų „pavyzdinių“ nuotraukų, viskas tarsi aišku ir savaime, bet va pridėjau. – Atsiprašau.
P.P.S. Gali kilt klausimas, kodėl sumažėjo įrašų tinklarašty? – Atsakau: —vg— užsiėmė beprasmiu malonumu: parengt tokio leidinio, kuris vadinosi Sietynas, bibliografiją.