Nebeatsimenu, kada paskutinįkart girdėjau tariant ar skaičiau žodžių junginį kritinis realizmas. O buvo laikas, kai šis terminas gan dažnai kalbant apie literatūrą vartotas. Geriausias (privalomas) metodas, aišku, buvo socialistinis realizmas, bet nekeiktini ir ikisocialistinių laikų rašytojai, kurie pasitelkdavo kritinio realizmo metodą („XIX a. II pusės ir XX a. pr. burž. visuomenės, to meto visuom. polit. santvarkos kritika“).
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.
Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:
Nekeiktina buvo, tarkim, Žemaitė. Paprasčiausiai (labai) talentinga realybės atspindėtoja raštu: ką matau/mačiau, tą ir aprašau/aprašiau. Sąžininga korespondentė su beletristės didžiu talentu.
Kad kas būt tiksliau už Petrą Dirgėlą įminęs kritinio realizmo mįslę, nežinau:
Daugsyk patyriau: elgesys, kurį gyvenime laikome įprastu ir natūraliu, aprašytas atrodo nedoras ir bjaurus, dažnai – žiaurus. („Meilės prioritetai“, LM. 2007-02-16, p. 2)[P.S. Prie permanentinio realizmo ir permanentinio romantizmo dar reiktų sugrįžt; Motiejų Miškinį pasitelkus; reiktų.]