– Ką ten visokie sacharovai, tibetai ar jonai pauliai antrieji, – ką jie bendra turi su mūsų dabartiniu gyvenimu!?
[Aišku, čia mano įsivaizdavimas apie reakciją; galbūt ir klystu.]
(β)Šiandien, rugsėjo 11-ą, ne, vis dėlto: Rugsėjo 11-ąją, prisiminiau vieną neseniai [vėl] skaitytą tekstą.
2006-ų rudenį Radvilų rūmuos buvo paroda „Saviobjektai“. Parodos kataloge buvo išspausdintas anonimės įvadinis tekstas, kurį perspausdino Kultūros barai (nr. 10, p. 33–35); va jį ir vėl perskaičiau, o šiandien prisiminiau dėl štai šito sakinio:
Geresnės instaliacijos už Rugsėjo 11-osios iki šiol šiol nepavyko sukurti niekam – šią auksinę frazę pavojinga cituoti, bet ji nepakartojama – po šia citata mano karta pasirašytų!Jei gerai suskaičiavau, tai ta karta dabar turėtų būt maždaug 30-mečiai.
Kodėl, jų manymu, Rugėjo 11-ąją galima suvokt kaip meną:
Meno erdvę užliejo aplinkos „dokumentacija“. O kai visas gyvenimas virto dokumentacija, dokumentacija buvo įteisinta kaip menas.Jokios empatijos nepadeda įsliūkint į jų pasaulio ir meno suvokimą. Deja. Gal dar ir dėl to, kad cituojamame tekste pageltonintas ir toks sakinys:
[Mano karta b]alsuotų už ąčęėįšųūž panaikinimą ateities kalboje.– Už savitumo panaikinimą, už unifikaciją, – čia jau mano interpretacija.
KB perspausdino šitą tekstą tikėdamiesi atviro pokalbio apie skausmingą dabartinių jaunųjų (ir ne tik jų) patirtį, pasaulėjautą, savijautą; deja, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko doro iš to neišėjo.