(506) Tarp kitko: apie klasikinį išsilavinimą

Yra toks gražus ir tikslus žodis: lavintis, pačiam lavinti save, ugdyti savo fizines irba dvasines savybes. Klasikinis išsilavinimas; aišku, siekiamybė, bet: bent žingsnis ar du, žengti tuo keliu, – jau irgi šis tas.
Na ką: Antikos literatūros kursas ir keli semestrai lotynų kalbos, – taip, per mažai, bet vis šis tas.
Posakį ars longa, vita brevis tikrai neversčiau pažodžiui: menas ilgas, gyvenimas striukas; tiesiog pasitelkus patirtį galima pasakyt: gyvenimas per trumpas, kad viską pažintum/suvoktum.
Abejoju, ar tiksliai suformulavo savo mintį prof. Eugenija Ulčinaitė (kalbinama Audros Čepauskaitės Lietuvos radijui, pokalbis išsp.: ŠA, 2007-03-17, p. 3):

Klasikinis išsilavinimas leidžia visai kitaipžiūrėti į gyvenimą.

Ne, per stipru visai kitaip, nors mintis aiški. Bet jos išsklaidai visiškai pritariu:

Imi suvokti, kad visi dalykai yra praeinantys.

Baigiamoji prof. Ulčinaitės pastraipa pacituotina visa:

Nesakau, kad visus reikia mokyti klasikinės filologijos ir gyvenime nebeliks jokių blogybių, visi labai gerai gyvensime. Bet tas žinojimas leidžia mums jame išsilaikyti, suvokti, kas yra svarbu. Senekos arba Marko Aurelijaus raštus kiekvienas turėtų turėti namie ir kartkartėmis pasiskaityti. Kai supranti, kad tai kalbėta prieš du tūkstančius metų, klausi savęs: o kas pasikeitė? Niekas. Civilizacija augo ir keitėsi, bet žmogiškieji dalykai – ne. Žmonės mąsto – tie, kas mąsto, – apie tuos pačius dalykus.

Taip, viskas praeina, o žmonės svarsto vis tas pačias problemas: kas aš esu ir kokia šito mano buvimo čia prasmė; ir kodėl mano buvimas turėtų turėt prasmę [o ne būt beprasmis]? – Beprasmis?