Per atostogas teko būt septyneriose kapinėse, jei gerai suskaičiavau; kaip vasaros mėnesiui, visai nemažai. Mėgstu kapines; ars memorativa; Bet būdamas Saločiuos dukart nesusilaikiau.
<— Pamačius prie žaliai dažyto kryžiaus varžtais pritvirtintas JK rankas, – cinikas, taip, cinikas esu, – prieš akis iškilo reklaminis parduotuvės „Varžtų pasaulis“ plakatas: va šita nuotrauka ir tekstas (žodžiai varžtų ir pasaulis įkomponuoti viršuj, kairėj ir dešinėj): „Mūsų prireiks visais atvejais“ (užrašyta ant Kristaus krūtinės?).
—> Saločiuos šalia, gal tiksliau būtų sakyt: priešais, taip, tiksliau, – vietinių žmonių kapines yra Raudonosios armijos kareivių kapinės; mano močiutė (tėvo mama, nesu jos gyvos akyse matęs, tik nuotraukoj, griežtai žvelgianti; mirė, kai tėvas dar nevedęs buvo, kariuomenėj tarnavo) palaidota už tų kareivių kapinių, tai per jas ir einam jos kapo link.
1944-ų vasaros pabaigoj Saločiai ėjo iš rankų į rankas, praktiškai visas miestelis sudegė/susprogo. Nugalėjusiųjų kareiviai, aišku, palaidoti. Kur užkasti nugalėtieji – nežinau; nežinau, ar apskritai buvo palaidoti.
Per pusantro šimto žuvusiųjų Raudonosios armijos kareivių įvardinti: (a) tik pavardė, (b) pavardė + vardo raidė, (c) pavardė + vardo ir tėvavardžio raidė; ir tik vienintelis – dviem pilnais žodžiais: eilinis Ядырды Курбан. Ne tik šįmet, ir anksčiau pagalvodavau: iš kur buvo kilęs šitas prie Saločių žuvęs žmogus? – Jei galit, padėkit.
P.S. Dar šis tas iš š.m. liepos 17-os užfiksuota čia (batautojo patirtys).