(487) Vilniaus vaizdai, xx

Vienas iš Kalvarijų gatvės kiemų. Jokių atvaizdo korekcijų.










































P.S.Šeštadienio rytas. Reikalingi daiktai sunešti, sudėti bagažinėn. Lauki, kol pasirodys draugė su savo šune. Važiuosit Paberžės link, pomidorų ir agurkų, ir jurginų link. Ir žiūri į atspindžius ant šalia stovinčios mašinos. Ir dingteli: velniop tas Platonas, manęs, esą reikia lįst iš olos, kad proto akim pamatytum tai, kas atseit tikra.
Šešėliai/atspindžiai, kad ir ką, gražiau! – už ką? – architektūrines idėjas? Antrąkart tokių jau niekada nebepamatysi. Nors po savaitės ta mašina gal ir stovės tame pačiame kieme, bet jau tikrai nebe toj pačioj vietoj, ir saulė bus kitoj. – Taip, sutinku, kvailoka mintis, bet tokia buvo atėjusi į galvą. — Dasein. Kas tai yra, jaunystėj mėginau suvokt iš įv. straipsniuose pasitelkiamų citatų. Išsitraukiau iš lentynos 1983-ais išleistą straipsnių rinkinį Būtis ir laikas: Filosofijos istorijos baruose; prieštituliame puslapy paišeliu užrašyta: „pavadinimas pavogtas iš Heidegerio! 1927 m.“