Maniau, kad tie, t.y. mes, kuriems apšiuręs Vilniaus senamiestis atrodė gražesnis negu dabartinis, renovuotas, iščiustintas, – toks beišnykstantis vietinių pseudoromantikų porūšis.
Bet (regis, antradienį; na, tada, kai beveik visą dieną lijo arba lynojo) sode pakurom skirtų popierių krūvoj užtikau tokį žurnalą Neliūdėk!, o jame interviu su Tomono Goda, 1992-ais atskridusia Lietuvon mokyti japonų kalbos. Į klausimą, kas atvykus labiausiai nustebino, T.G. atsako:
Bet (regis, antradienį; na, tada, kai beveik visą dieną lijo arba lynojo) sode pakurom skirtų popierių krūvoj užtikau tokį žurnalą Neliūdėk!, o jame interviu su Tomono Goda, 1992-ais atskridusia Lietuvon mokyti japonų kalbos. Į klausimą, kas atvykus labiausiai nustebino, T.G. atsako:
Tai, ką pamačiau Vilniuje, manęs nešokiravo, tai greičiau buvo egzotika. Stebino senamiesčio atmosfera, architektūra, labai patiko seni apgriuvę pastatai. Iki šiol mėgstu nueiti į Užupį. Dabar senamiestis labai greitai keičiasi, tampa tvarkingesnis, daugėja naujų parduotuvių, o mane labiau traukė anas „neprijaukintas“. („Kelionė į Lietuvą – kaip gyvenimo nuotykis“, Neliūdėk!, 1998, nr. 17, p. 9)Buvo susituokus su lietuviu, sūnų turėjo, kuris lankė lietuvių vaikų darželį, bet motina su juo japoniškai bendravo; norėjo, kad dvikalbis būtų. Dabar jau, atrodo, Lietuvoj nebegyvena.