Vienas iš buvusių mokinių (buv. 22-ojoj vidurinėj Antakalny) baigęs istoriją dabar dirba Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Po darbo retsykiais susitinkam troleibusų stotelėj. Šnektelim. Kartą išėjo kalba apie ekspozicijas. Sako, rengiam naują, vadinsis „Homo sovieticus“; iš rašytojų pasirinkom Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Paklausė, ką aš apie tokį pasirinkimą manąs. Sakau, vargu ar ką tinkamesnio būtų galima rast. Ir išsiskyrėm.
Važiuodamas namo, ėmiau prisimint visokius girdėtus ar skaitytus dalykus. Antano A. Jonyno pasakojimą apie juodą ZIMą ir iš jo išlipantį Gudaitį-Guzevičių juodu odiniu paltu; Margaritos Lankutytės pasakojimą, kaip garsusis kaimynas ateidavęs pasiteiraut, ar netrukdo vakarais jo tarškinama spausdinimo mašinėlė... Beje, 1980-tinių metų pradžioj rengtasi išleist solidžią atsiminimų apie jį knygą, bet neišėjo.
Ir dar prisiminiau vieną epizodą, užfiksuotą Vytauto Kubiliaus atsiminimuose apie Putiną:
P.P.S. Dar kartą ačiū Ingai už citatos nuorodą.
Važiuodamas namo, ėmiau prisimint visokius girdėtus ar skaitytus dalykus. Antano A. Jonyno pasakojimą apie juodą ZIMą ir iš jo išlipantį Gudaitį-Guzevičių juodu odiniu paltu; Margaritos Lankutytės pasakojimą, kaip garsusis kaimynas ateidavęs pasiteiraut, ar netrukdo vakarais jo tarškinama spausdinimo mašinėlė... Beje, 1980-tinių metų pradžioj rengtasi išleist solidžią atsiminimų apie jį knygą, bet neišėjo.
Ir dar prisiminiau vieną epizodą, užfiksuotą Vytauto Kubiliaus atsiminimuose apie Putiną:
[1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: [Kačerginėje] mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visų supurtymas. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona[*] pasakė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 1992, p. 393)Ir vargu ar ji buvo skaičiusi Aisčio recenziją apie Putino Langą (1966), kurios pirmasis sakinys toks:
[*] Antroji Gudaičio-Guzevičiaus žmona, regis, rusų kalbos mokytoja (su pirmąja – Lena Mickevičiūte, Kapsuko dukra, išsiskyrė).
Vincas Mykolaitis-Putinas, be abejo, yra pats didžiausias gyvas lietuvis rašytojas (Draugas, 1966-08-06).P.S. Manau, kad rašytojų žmonos kartais vertos ne mažesnio dėmesio negu patys rašytojai. Į juos žvelgusios iš labai arti ir sykiu iš šono. Deja, kol kas, bent jau pas mus, jomis l. mažai domimasi, nebent pačios būtų irgi rašytojos.
P.P.S. Dar kartą ačiū Ingai už citatos nuorodą.