Lygiai prieš metus mirė Tomas Arūnas Rudokas. Vėjo brolis (ir vėjo pamušalas). Paskutinis Antakalnio nepalikęs (čia gimęs ir miręs) romantikas.
Nebuvom bičiuliai ar draugai, tiesiog pažįstami. Retkarčiais užsukdavo pakeliui į centrą Institutan – pasišnekėt. Pakeikdavo valdžią, kad per mažai rūpinasi menininkais, „pasiskolindavo“ litą kitą.
Suprantu, kiekvienas esam unikalus, bet kartais mėgindamas nusakyt žmogų imi ir pasitelki kokius kultūriškai žymėtus sandus. T.A.R. – Jesenino brodiaga / Tarkovskio Stalkeris / irgi Antakalny gyvenusiam ir mirusiam Širviui giminingas lyrikas su Morrisono prieskoniu (Come on baby light my fire!).
Literatūroj ir mene 2006-06-16 buvo išspausdintas Širviui dedikuotas Rudoko eilėraštis, kuris man tada pasirodė visai tikras pinigas:
Nebuvom bičiuliai ar draugai, tiesiog pažįstami. Retkarčiais užsukdavo pakeliui į centrą Institutan – pasišnekėt. Pakeikdavo valdžią, kad per mažai rūpinasi menininkais, „pasiskolindavo“ litą kitą.
Suprantu, kiekvienas esam unikalus, bet kartais mėgindamas nusakyt žmogų imi ir pasitelki kokius kultūriškai žymėtus sandus. T.A.R. – Jesenino brodiaga / Tarkovskio Stalkeris / irgi Antakalny gyvenusiam ir mirusiam Širviui giminingas lyrikas su Morrisono prieskoniu (Come on baby light my fire!).
Literatūroj ir mene 2006-06-16 buvo išspausdintas Širviui dedikuotas Rudoko eilėraštis, kuris man tada pasirodė visai tikras pinigas:
Lauko gėlelės
P. Š.
Kare nebuvau –
Nežinau, ką žinau.
Jau viskas po visko,
Pasaulio žmogau...
Numirsiu kaip žiogas –
Tik žalias žmogelis.
Nė kapo – nė kvapo,
Tik lauko gėlelės...