Sakinys iš Vinco Kuzmicko ir Vytauto Vitkausko straipsnio „Menant Donelaičio mįslę“ – išplėstinės K.D. Raštų (1977) recenzijos:
O rimčiau šnekant, tas straipsnis, manau, visai nepelnytai primirštas. Nemažai Kosto Doveikos Įvade išsakytų nuomonių, kurios nebekvestionuojamai pripažįstamos, ten gana pagrįstai paneigiamos.
Kad ir dėl pasakėčių sukūrimo laiko. Štai ir naujausioj chrestomatijoj Literatūra 11 klasei: Renesansas, Barokas, Apšvieta (2012) rašoma:
Primintina, kad šūdleterės [mėšlui vežti iš išilginių lentų sukaltos kripės (gardys)] yra tik hibridas, o ne tikras germanizmas (p. 329), nes šūdas, kaip rodo sanskrito ir kitų indoeuropiečių kalbų atitikmenys, yra neskolintas žodis. (Pergalė, 1979, nr 3, p. 130)Skaitydamas šį sakinį prisiminiau: kartkartėm, kai manau, kad nieko doro neišeis, bus nei šis, nei tas, imu ir lepteliu: šūds su bruknėm. Ir iš kur šitas posakis mano galvoj? Niekaip neatkapstau.
O rimčiau šnekant, tas straipsnis, manau, visai nepelnytai primirštas. Nemažai Kosto Doveikos Įvade išsakytų nuomonių, kurios nebekvestionuojamai pripažįstamos, ten gana pagrįstai paneigiamos.
Kad ir dėl pasakėčių sukūrimo laiko. Štai ir naujausioj chrestomatijoj Literatūra 11 klasei: Renesansas, Barokas, Apšvieta (2012) rašoma:
Manoma, kad lietuviškas pasakėčias K. Donelaitis parašė dar jaunystėje. (d. I, p. 330)Taip manė Doveika, o Kuzmickas tikrai pagrįstai teigė (argumentacijos čia nekartosiu), kad pasakėčios kurtos tuo pat metu kaip ir Metai:
Naivu būtų manyti, kad pasakėčias, kupinas ironijos, gyvenimo pažinimo ir išminties, parašė dvidešimt šešerių metų vaikinas, vadovavęs Stalupėnų mokinių chorui. Pasakėčios dvelkia autoriaus pasitikėjimu savimi, pasitenkinimu tvirta ir nusistovėjusia padėtimi visuomenėje, kurią poetas pasišovęs auklėti ir taisyti. [...] Mintijimo struktūra, poetiniais tropais, vaizdais ir sentencijomis pasakėčios siejasi su „Metais“, o tai verčia manyti, kad yra sukurtos poeto brandos metais, giliai įleidus šaknis į Tolminkiemio žemę. (p. 125)Beje, kad pasakėčios – ne K.D. jaunystės kūrinys, stengėsi pagrįst ir dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė per XI Jurgio Lebedžio skaitymus (2012-11-23), kurie buvo pavadinti „Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė“.