ir šyptelėjęs pakinkuoju galva, nes prieš akis – 1991-03-06 išėjusių Šiaurės Atėnų pirmas puslapis, o jame savaitraščio redaktoriaus Sauliaus Šaltenio rašinys „Kam reikalinga Lietuva?“. Artėjant pirmosioms atkurtos nepriklausomybės metinėms, S.Š. kalbina prof. Vytautą Landsbergį. Viskas gražu beigi teisinga, ir – opc!:
Žiūriu į įkvėptai kalbantį Landsbergį ir netikėtai klausiu:Arba teksto apie Lietuvos Respublikos delegacijos vizitą Italijon pradžia:
– O Landsbergis ar mušėsi vaikystėj?
– Mušėsi! – kažkodėl džiaugsmingai užtikrina mane Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. – Mušėsi su tokiu pačiu silpnoku vaiku klasėje. Visados didesnieji sukursto ir žiūri, kaip mažiukai pliekiasi.
Čia ir baigėsi mūsų kalbos.
Italijoj labai daug italų ir visi jie nepaprastai gabūs – tik iš vystyklų išsivynioję jų vaikai moka įstabią italų kalbą. Net ir jų politikų, su kurias turėjom garbės susitikti, pavardės skamba kaip kvapnių karamelių spalvinguose popierėliuose pavadinimai: ALTISSIMO...SPADOLINI arba, tarkim, BOFFA, skambantis dusliai lyg išpūstas ir sprogstantis kramtomos gumos burbulas. („Pasakos iš Italijos“, ŠA, 1991-08-07, p. 3)Pasiilgstu Šaltenio tekstų. – Ir prisiminiau, kaip gražiai jis pakalbėjo apie savo kaimyną a.a. prof. Vytautą Kubilių per atsiminimų knygos Nepaklusęs laikui pristatymą Rašytojų klube; tai buvo, regis, užpernai.